Su vaikinu draugaujam jau beveik penkerius metus, susikūrėm bendrą gyvenimą kartu, bendrus namus, viską nuo A iki Z, atrodytų, nieko ir netrūksta.
Esam aiškiai nusprendę, kad vedybos mums nėra prioritetas, o tuoktis vien tam, kad pašvęsti, nenorim, nors spaudžiančių kuo greičiau tuoktis – nors vežimu vežk. Draugo, nors ir vadinu jį savo vyru, mamos techniškai dar negaliu vadinti anyta, bet vadinu – po tiek metų kartu skirtis lyg ir neplanuojam, ateities planuose yra ir vestuvės, tad taip ir vadinam viena kitą – anyta ir marčia.
„Tokio įžūlumo seniai nemačiau“
Pereinant prie to, ką norėjau čia papasakoti – su vaikino mama sutariam normaliai, nesipykstam, bendraujam kaip du suaugę žmonės, nėra prie ko prikibti. Bet ji kartais taip žiebia kokį perliuką, kad net ausys kaista.
Papasakosiu paskutinį nutikimą, po kurio tiesiog likau be žodžių. Vakare sėdėjom kartu prie stalo, kalbėjomės apie visokiausius dalykus ir išėjo tema apie santykius, kad su vaikinu jau ilgai draugaujam, jau kaip ir sukūrėm bendrą gyvenimą kartu.
Ir ką jūs galvojat? Vietoj to, kad pasidžiaugtų, kad tiek metų gražiai kartu gyvenam ir sugyvenam, tiesiog ėmė ir tiesiai į akis išrėžė, kad po tiek metų kartu jau reikia arba tuoktis, arba skirtis. Kaip skuduru per veidą, atseit, jei jau nesituokiam, tai nėra ko kartu gyventi. Jau tokio įžūlumo seniai nemačiau.
Koks jos reikalas? Ar pakeis ta santuoka kažką? Ar gyvensim geriau, gražiau, laimingiau? Kad ir taip esam laimingi, mylim vienas kitą ir be santuokos, tik jai kažkodėl atrodo, kad čia didžiausias siaubas po tiek metų kartu nesituokti. Ir ką pasakyti žmogui po tokių žodžių?
Mes, aišku, nuleidom viską juokais, bet vis dar ant širdies guli kažkoks keistas jausmas, lyg taip ir lauktų tų mūsų skyrybų. Nebežinau net, ką galvoti, bet aiškiai žinau vieną dalyką – dėl kažkieno kito noro tikrai nesituoksim ir skirtis neplanuojam, bet ką jau ką reikėtų anytoms išmokti, tai palaikyti liežuvį už dantų.
Autorius: skaitytoja Gitana
